Praktikos pavyzdys: gairės priežiūros organizacijoms

Norėdami sukurti kelių savaičių programą savo organizacijos dalyviams, galite remtis meno moduliais (Art Modules). Galite pasirinkti kelis jau parengtus modulius ir sujungti juos į nuoseklią programą, apimančią tiek meno stebėjimo, tiek kūrybines veiklas. Taip pat galite derinti vaizdus iš Images skyriaus. Jei yra galimybė, į programą verta įtraukti ir apsilankymus muziejuje.

Toliau pateikiamas pavyzdys – keturių dalių programa priežiūros organizacijoje, skirta žmonėms, sergantiems ankstyvos stadijos Alzheimerio liga. Programą vedė MoMA edukatorius.

Programa buvo suskirstyta į meno stebėjimo ir kūrybines (studijos) sesijas. Kiekvienos kūrybinės sesijos pradžioje edukatorius vėl pristatydavo ankstesnėje sesijoje aptartus kūrinius, kad dalyviai galėtų tęsti mintis ir perkelti jas į kūrybinį procesą. Net jei dalyviai prisimena anksčiau matytus darbus, pakartotinis jų pristatymas padeda sustiprinti ryšius ir įsitraukimą.

Pirma dalis: vietos svarba

Tema
Pirmajai sesijai buvo pasirinkta plati tema – „vieta“. Tai tema, su kuria gali susieti save kiekvienas: prisiminimai apie svarbias vietas, emocijos, kurias jos sukelia, ar konkretūs gyvenimo momentai. Pasitelkiant ilgalaikius prisiminimus siekta įtraukti kuo platesnį dalyvių ratą.

Pirma savaitė: meno stebėjimas
Buvo aptariami šie kūriniai:
Jacob August Riis – Bandits' Roost (1888)
Georges-Pierre Seurat – Port-en-Bessin (1888)
Jacob Lawrence – Street Shadows (1959)
Piet Mondrian – Broadway Boogie Woogie (1942–43)

Kūriniai buvo parinkti taip, kad atspindėtų skirtingas technikas, stilius ir laikotarpius. Tai padėjo dalyviams susipažinti su įvairiais meniniais sprendimais ir pasiruošti kūrybinei veiklai.

Sesijos metu paaiškėjo, kad visų kūrinių aptarti nepavyks, todėl edukatorė nusprendė susitelkti į Niujorko temą. Dalyviai aktyviai dalijosi prisiminimais apie miestą, o diskusijos tapo labai asmeniškos ir gyvos. Vieno kūrinio aptarimas truko net apie 30 minučių.

Svarbiausia šioje dalyje buvo lankstumas – edukatorė prisitaikė prie grupės tempo ir interesų. Buvo skatinamas dalijimasis patirtimis, pasakojimai ir refleksijos.

Antra savaitė: kūrybinė veikla
Dalyviai kūrė akvarelės darbus, įkvėptus jiems svarbių vietų. Kūrybinė veikla truko apie valandą. Prieš ją dar kartą buvo parodyti ankstesni kūriniai, kad dalyviai galėtų jais remtis.

Rezultatai
Dalyviai buvo aktyvūs ir įsitraukę. Nors pradžioje kai kurie abejojo savo kūrybiniais gebėjimais, visi išbandė veiklą ir liko patenkinti rezultatais. Net tie, kurie save laikė „nekūrybingais“, atrado pasitikėjimą savimi. Edukatorė laikė projektą sėkmingu jau tuo momentu, kai visi išdrįso pradėti kurti.

Antra dalis: portreto galia

Tema
Ši tema buvo pasirinkta dėl jos prieinamumo ir galimybės kalbėti apie tapatybę, emocijas ir menininko pasirinkimus.

Trečia savaitė: meno stebėjimas
Buvo aptariami šie kūriniai:
Chuck Close – Self-Portrait (1991)
Ernst Ludwig Kirchner – Street, Dresden (1908)
Henri Matisse – The Red Studio (1911)
Pablo Picasso – Girl before a Mirror (1932)

Diskusijos apėmė menininkų stilių, emocinį poveikį ir kūrinių kontekstą. Dalyviai kalbėjo apie vienišumą, tapatybę ir savo patirtis. Kai kurie prisiminė svarbius gyvenimo momentus, o tai paskatino prasmingus pokalbius.

Ketvirta savaitė: kūrybinė veikla
Dalyviai kūrė portretus iš savaime kietėjančio molio. Jie galėjo pasirinkti bet kokį stilių ir realistiškumo lygį. Edukatorė skatino eksperimentuoti ir nebijoti išbandyti naujų medžiagų.

Rezultatai
Grupė jautėsi labiau pasitikinti savimi nei ankstesnėse sesijose. Nors kai kurie dalyviai iš pradžių nedrąsiai reagavo į darbą su moliu, visi įsitraukė. Pastebėta, kad darbas su taktilinėmis medžiagomis padėjo dalyviams atsiverti.

Kai kurie dalyviai didžiavosi savo darbais, kiti vertino patį procesą. Visi sutiko, kad patirtis buvo teigiama ir prasminga.

Edukatorė apibendrino:
„Per šį laiką aš iš jų išmokau daugiau nei jie iš manęs.“

Šaltinis: www.moma.org/organizations_example

Šaltinis: Science(s) en Occitanie

Šiame „MeWell“ tinklalaidės epizode nagrinėjama meno, mokslo, technologijų ir visuomenės susitikimo vieta. Jame apmąstoma, kaip menininkai, tyrėjai ir kultūros mediatoriai gali bendradarbiauti, kad sudėtingos mokslinės idėjos taptų prieinamesnės, vaizdingesnės ir atviresnės viešam dialogui.

Epizode pateikiami meno ir mokslo bendradarbiavimo pavyzdžiai, įskaitant projektus, susijusius su dirbtiniu intelektu, robotika, garso mediacija ir tarpdisciplininėmis rezidencijomis. Taip pat pabrėžiama, kaip kultūros mediacija gali kurti tiltus tarp skirtingų žinojimo formų ir padėti auditorijoms įsitraukti į neapibrėžtumą, kūrybiškumą ir kritinę refleksiją.

Kultūros mediacija gali būti suprantama per sociokultūrinės teorijos prizmę, kuri pabrėžia, kad žmogaus mąstymas vystosi per socialinę sąveiką ir kultūrinių įrankių, tokių kaip kalba, simboliai ir meninė raiška, naudojimą.

Meno ir kultūros mediacijos kontekste šie įrankiai neapsiriboja vien žodžiais – jie apima vaizdus, judesį, pasakojimą ir bendras patirtis. Prasmė nėra kuriama individualiai, ji atsiranda dialoge – tarp dalyvių, meno kūrinių ir mediatoriaus.

Užuot perteikęs žinias, mediatorius kuria sąlygas refleksijai, interpretacijai ir ryšių kūrimui. Šia prasme kultūros mediacija palaiko procesus, panašius į tai, ką Vygotskis apibrėžė kaip internalizaciją – kai bendros patirtys palaipsniui tampa asmeniniu supratimu.

Kai kalbame apie gerovę, dažnai ją apibrėžiame pernelyg supaprastintai. Klausiame, ar žmogus jaučiasi laimingas, patenkintas, pozityvus, emociškai stabilus. Tai svarbūs klausimai, tačiau jų nepakanka. Carol Ryff 1989 m. publikuotas svarbus straipsnis kaip tik ir suabejojo tokiu siauru gerovės supratimu bei teigė, kad psichologinė gerovė yra kur kas platesnė nei vien laimė ar pasitenkinimas gyvenimu .

Tiems, kurie dirba kultūros mediacijos ir suaugusiųjų ugdymo srityje, ši įžvalga išlieka labai aktuali. Jei kultūra iš tiesų prisideda prie gerovės, jos vaidmuo negali apsiriboti vien pramoga, atokvėpiu ar trumpalaikiu emociniu pakylėjimu. Kultūrinės patirtys taip pat gali stiprinti prasmės jausmą, ryšį su kitais, augimą, orumą ir veiklumą.

Gerovė – ne tik laimė

Vyresnio amžiaus vyrų vienatvė tampa vis didesne visuomenės sveikatos problema – tyrimai rodo, kad vyrai, vyresni nei 60 metų, yra ypač pažeidžiami socialinės izoliacijos. Tačiau kas būtų, jei muziejai galėtų pasiūlyti daugiau nei tik istorinius eksponatus?

Kas, jei jie galėtų tapti erdvėmis ryšiui, prasmei ir kūrybai? Beamish muziejuje įgyvendintas ambicingas projektas „Dovetails“ yra puikus pavyzdys, kaip muziejai gali spręsti vienatvės problemą per kūrybą, bendrą veiklą ir prasmingus santykius.

Projektui vadovavo Michelle Kindleysides (Beamish muziejaus sveikatos ir gerovės vadovė), Beth Marston (sveikatos ir gerovės specialistė) ir dr. Henry Collingham iš Northumbria universiteto. Projektas sujungė Beamish muziejaus vyrų grupę ir „Kids Kabin“ – vaikų kūrybinę organizaciją iš vienos socialiai pažeidžiamiausių Niukaslo vietovių.

„Synthetic Memories“ – tai kūrybinis projektas, kuriame naudojamas dirbtinis intelektas (DI), siekiant atgaivinti asmeninius prisiminimus, ypač tuos, kurie neturi nuotraukų ar vaizdo įrašų. Paverčiant žmonių detalius prisiminimus DI sugeneruotais vaizdais ir trumpais vaizdo klipais, projektas padeda atkurti laikui bėgant išblukusias akimirkas.

Pagalba demencija ir Alzheimerio liga sergantiems žmonėms

Vienas prasmingiausių šio projekto taikymo būdų – terapija demencija ar Alzheimerio liga sergantiems žmonėms. DI sugeneruoti vaizdai gali sužadinti pamirštas emocijas ir paskatinti pokalbius apie praeitį. Specialistai pastebi, kad tokių atkurtų prisiminimų peržiūra gali gerinti emocinę savijautą ir padėti lėtinti pažintinių funkcijų silpnėjimą.

„Mending HeArts“ – tai dalyvaujamojo meno ir sveikatos programa, skirta padėti žmonėms, atsigaunantiems po širdies ligų ar insulto. Per profesionalių menininkų vedamas kūrybines dirbtuves programa suteikia erdvę saviraiškai, ryšių kūrimui ir emocinei gerovei sveikimo laikotarpiu Golvėjaus mieste ir regione.

Dalyviai

Projekte dalyvavo aštuoni profesionalūs vizualiojo meno menininkai, bendradarbiavę su sveikatos priežiūros specialistais ir vedę kūrybinius užsiėmimus tiek ligoninėse, tiek bendruomenėje.

„Kartų pasakojimo mokykla“ – tai vienerių metų trukmės tarpdisciplininis projektas, kurį įgyvendino menininkas Eamon O’Kane, bendradarbiaudamas su menininke Chelsea Canavan. Projektas vyko šešiuose globos namuose Sligo regione ir buvo skirtas tyrinėti, kaip perduodame žinias tarp kartų, kaip kūrybinė veikla gali stiprinti gerovę ir kaip menas gali padėti kurti bei puoselėti santykius tarp žmonių, institucijų ir disciplinų.

Vienas svarbiausių projekto rezultatų – specialiai sukurti kūrybiniai įrankių rinkiniai, perduoti visiems projekte dalyvavusiems globos namams.

Projektą inicijavo „The Model“, remiant Airijos menų tarybai, o jį kuravo edukacijos kuratorė Marie-Louise Blaney. Projektas buvo platesnės „The Model“ meno ir sveikatos programos dalis.

Projektas „Demencijos erdvės žemėlapis“ suburia mokslininkus, gydytojus, slaugos specialistus, globėjus, demencija sergančius žmones ir menininką, siekiant tyrinėti, kaip mes suvokiame ir apibrėžiame savo vietą pasaulyje. Menininkas Mick O’Kelly naudoja smegenų vaizdinimo technologijas, kad užfiksuotų pažintinius skirtumus, kurie vėliau perkeliami į vitražus ir įrengiami dalyvių namų aplinkoje.

Projektas pradėtas 2022 m., po menininko stažuotės „Global Brain Health Institute“ Kalifornijos universitete San Franciske.

Dalyviai

„Some Dance to Remember“ – tai įtraukus šokio tyrimų projektas, kuriame naudojamas adaptuotas airiškas céilí šokis ir tradicinė airių muzika, skirti demencija sergantiems žmonėms ir jų profesionaliems globėjams. Šokio užsiėmimai vyko demencijos dienos priežiūros programoje Airijos vidurio–vakarų regione 2019 m. spalio–2020 m. vasario mėn.

Dalyviai

Projektui vadovavo Séan Dónal O’Shea (Technologinio Šenono universiteto Midwest regiono magistrantas), bendradarbiaujant su tarpdisciplinine tyrėjų komanda. Dalyviai – demencija sergantys žmonės ir jų globėjai, lankantys dienos ar laikino atokvėpio priežiūros paslaugas.

2024 m. Airijos hospiso fondas pradėjo ketvirtąją „Seed Grant“ programos etapą, šį kartą skirtą kūrybiniams būdams nagrinėti netektį ir gedulą globos įstaigose. Programoje dalyvavo veiklų koordinatoriai, menininkai, gydytojai, edukatoriai ir akademikai, bendradarbiaujantys su slaugos namais Limerike, Loute, Klare, Kavane, Donegale ir Dubline.

Programa buvo įgyvendinta bendradarbiaujant su „Caru“ – nuolatinio mokymosi programa, skirta rūpestingai ir atjauta grįstai priežiūrai gyvenimo pabaigoje globos įstaigose.

Dalyviai

„House of Memories“ – tai unikali edukacinė programa, sukurta Nacionalinių Liverpulio muziejų, siekiant padėti muziejams Jungtinėje Karalystėje ir už jos ribų remti demencija sergančius žmones. Mūsų tikslas – padėti žmonėms gyventi visavertį gyvenimą sergant demencija, ir tai yra sritis, kuriai jaučiu ypatingą profesinį atsidavimą.

Naujas požiūris į demencijos priežiūrą

Kai 2012 m. buvo pradėta įgyvendinti „House of Memories“ programa, muziejų įsitraukimas į demencija sergančių žmonių gyvenimą buvo gana neįprastas, ypač siekiant kurti skaitmeninius išteklius ir mokymus šeimoms bei priežiūros specialistams.

Ką bendro turi geležinkeliai, miškai, „Eurovizija“ ir seni lagaminai? Iš pirmo žvilgsnio – nedaug. Tačiau demencija sergantiems žmonėms Liverpulyje ir visame pasaulyje šie, atrodytų, paprasti dalykai tampa išskirtinėmis priemonėmis ryšiui, atminčiai ir rūpesčiui kurti.

Būtent ši įžvalga yra programos „House of Memories“, kurią įgyvendina Nacionaliniai Liverpulio muziejai, pagrindas. Nuo 2012 m. ši iniciatyva pakeitė muziejų vaidmenį – jie tapo ne tik praeities saugotojais, bet ir empatijos skatinimo erdvėmis, tiltu tarp kultūros ir sveikatos bei praktinėmis laboratorijomis, kuriose asmeninė patirtis tampa priežiūros pagrindu.

Kodėl muziejai?

Daugelyje Vakarų gerovės modelių vis dar vyrauja požiūris, kad žmogaus poreikiai išsidėsto linijiškai – nuo išlikimo iki savirealizacijos. Ši idėja, paremta psichologo Abrahamo Maslow poreikių hierarchija, teigia, kad pirmiausia turime patenkinti bazinius poreikius, tokius kaip maistas, būstas ir saugumas, o tik vėliau galime siekti aukštesnių poreikių – priklausymo, kūrybos ar gyvenimo prasmės.

Nors toks modelis atrodo aiškus ir patogus, realybė yra kur kas sudėtingesnė. Sveikata ir gerovė yra glaudžiai susijusios, todėl žmogaus gyvenimas labiau primena visumą, o ne hierarchinę struktūrą. Kūrybinė saviraiška, socialiniai ryšiai, pasakojimas ir dalyvavimas kultūroje nėra antraeiliai dalykai – tai moksliškai pagrįstos priemonės, padedančios stiprinti gerovę, ypač senstant.

Svarbu pabrėžti, kad „baziniai“ ir „aukštesnieji“ poreikiai nėra vienas kitam prieštaraujantys. Tyrimai rodo, kad socialiniai ryšiai gerina fizinę sveikatą, kūrybinė veikla mažina stresą, o kultūrinis dalyvavimas stiprina tapatybę ir priklausymo jausmą. Tai nėra abstrakčios idėjos – tai duomenimis pagrįstos praktikos, turinčios realų poveikį.

Kaip Van Gogo muziejus gali išlikti prieinamas augančiai vyresnio amžiaus žmonių grupei Nyderlanduose? Į šį pagrindinį klausimą siekia atsakyti programa „Amžiui draugiškas Van Gogo muziejus“.

Van Gogo muziejus siekia būti prieinamas visiems, o įtrauktis yra vienas svarbiausių prioritetų. Muziejaus įtraukties politika orientuota į jaunimą, Amsterdamo gyventojus, žmones su fizine negalia ir vis didėjančią vyresnio amžiaus žmonių grupę. Be aktyvių vyresnių nei 70 metų lankytojų, pastaraisiais metais ypatingas dėmesys skiriamas ir pažeidžiamiems senjorams, kuriems dažnai sudėtinga savarankiškai patirti meną.

Įtrauktis vyresnio amžiaus žmonėms

Ši ypatinga diena skirta senjorams, kuriems sudėtinga savarankiškai patirti meną, ir siekia juos supažindinti su Vincento van Gogo kūryba bei gyvenimu. Bendradarbiaudami „Hyundai“ ir Van Gogo muziejus siekia didinti muziejaus prieinamumą.

„Connection Day“

„Connection Day“ yra daugiau nei paprastas apsilankymas muziejuje – tai prasminga galimybė užmegzti ryšį senjorams, kurie dažnai lieka nuošalyje dėl fizinių ar socialinių apribojimų. Vienišumo jausmas ypač sustiprėja vasaros mėnesiais, kai artimieji atostogauja, o daugelis bendruomeninių veiklų nevyksta.

Nuo Amsterdamo iki Liverpulio ir nuo Briuselio iki Monrealio kūrybinio senėjimo iniciatyvos kultūros institucijose keičia vyresnio amžiaus žmonių santykį su menu ir muziejais. Jos ne tik skatina aktyvesnį dalyvavimą kultūroje, bet ir atveria kelią platesniam vyresnio amžiaus žmonių kūrybiškumo pripažinimui bei palaikymui.

Vis daugiau muziejų vadovų visame pasaulyje suvokia, kad kūrybinis senėjimas yra glaudžiai susijęs su visuomenės sveikata, bendruomenių stiprinimu ir dalyvaujamuoju menu. Šios sritys tampa svarbiu teigiamų pokyčių katalizatoriumi kultūros sektoriuje.

Didelę įtaką kūrybinio senėjimo plėtrai turėjo privatus finansavimas, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje. JAV organizacija „E.A. Michelson Philanthropy“ inicijavo programą „Seeding Vitality Arts in Museums“, skirtą stiprinti kultūros organizacijų gebėjimus kurti ir įgyvendinti kūrybinio senėjimo veiklas. Programa apėmė finansavimą, darbuotojų mokymus, partnerystes ir tinklaveikos galimybes. Svarbus partneris šioje srityje yra organizacija „Lifetime Arts“, kuri teikia konsultacijas, mentorystę ir padeda muziejams plėtoti naujas programas.

Viktorijos ir Alberto muziejus Pietų Kensingtone tampa įkvepiančiu pavyzdžiu, kaip muziejai gali remti demencija sergančius žmones.

Neseniai vykusioje konferencijoje „Museums, Health & Well-Being Summit“ muziejaus atstovės Abigail Perry, Polly Harknett ir Holly Power pristatė muziejaus pastangas kurti prasmingas demencijai pritaikytas programas bei pertvarkyti galerijų erdves taip, kad jos būtų prieinamesnės. Ši iniciatyva atskleidžia transformuojantį muziejų vaidmenį skatinant gerovę ir įtrauktį.

Skubaus poreikio sprendimas

Šiuolaikinių menininkų kūrybos rėmimas visada buvo esminė V&A muziejaus misijos dalis – skatinti kūrybiškumą ir įkvėpti kūrėjus bei inovatorius visame pasaulyje. Nuo 1869 m., kai pirmasis muziejaus direktorius Henry Cole pasiūlė studiją fotografei Julia Margaret Cameron, muziejuje rezidavo daugiau nei 70 menininkų.

„Adobe Creative Residency“ programa V&A muziejuje pradėta 2024 m. Kasmet trys menininkai 12 mėnesių reziduoja muziejuje, dirbdami specialiai jiems skirtose studijose Pietų Kensingtone. Jie semiasi įkvėpimo iš pasaulinio lygio kolekcijų ir bendradarbiauja su edukacijos komanda, plėsdami veiklas, skirtas mokykloms, jaunimui ir šeimoms. Ši programa įtvirtina kūrybą kaip esminę muziejaus veiklos dalį ir suteikia menininkams išskirtines galimybes – įskaitant jų darbų pristatymą muziejuje programos pabaigoje.

Ciara Neufeldt

2019-04-11
Autorė: Charlotte Coates

Šaltinis: www.museumnext.com

Visame pasaulyje visuomenė senėja. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalyse 2016 m. 19,2 proc. gyventojų buvo vyresni nei 65 metų – tai 2,4 proc. daugiau nei 2006 m. Taip pat daugėja žmonių, vyresnių nei 80 metų, nes ilgėja gyvenimo trukmė. Žmonės vis vėliau susilaukia vaikų, o išsivysčiusiose šalyse gimstamumas mažėja. Dėl to keičiasi demografinės priklausomybės santykis. Tuo pačiu gerėja ir gyvenimo kokybė – daugelis vyresnio amžiaus žmonių gyvena aktyvų ir sveiką gyvenimą. Vis dėlto dalis jų susiduria su sveikatos problemomis, tokiomis kaip demencija.

Nuo 2006 m. Taipėjuje veikiantis Nacionalinis rūmų muziejus (NPM) plečia savo veiklą, siekdamas aptarnauti senstančią Taivano visuomenę, pripažindamas didelį meno poveikį vyresnio amžiaus žmonėms. Prognozuojama, kad iki 2025 m. Taivanas taps itin senėjančia visuomene, todėl senjorai tapo viena svarbiausių muziejaus auditorijų. Siekdamas spręsti prieinamumo iššūkius, muziejus bendradarbiauja su senjorų globos namais, bibliotekomis ir miesto sveikatos centrais, siūlydamas specializuotus kursus, kurie jungia turtingą senovės Kinijos meno kolekciją su vyresnių nei 65 metų žmonių gyvenimo patirtimi. Šios veiklos skatina įsitraukimą pasitelkiant įvairius metodus – kūrybines dirbtuves, fizinį aktyvumą, eksponatų kopijų lietimą bei muziejaus lankymą, taip sukuriant prasmingą dialogą tarp artefaktų ir dalyvių gyvenimo istorijų.

Atsižvelgdamas į Pasaulio sveikatos organizacijos 2019 m. ataskaitą, patvirtinančią teigiamą meno poveikį sveikatai, gerovei ir ligų valdymui, muziejus pradėjo nagrinėti, kaip jo kolekcijos galėtų prisidėti prie demencijos priežiūros. Demencija Taivane tampa vis didesne problema dėl visuomenės senėjimo, todėl 2021 m. buvo pradėtas tarpdisciplininis bendradarbiavimas su Taipėjaus veteranų bendrosios ligoninės Demencijos gydymo ir tyrimų centru. Šio bendradarbiavimo rezultatas – inovatyvus projektas „Gyvenk šiandiena: pažintinių kortelių rinkinys“, skirtas gerinti lengva demencija ar pažinimo sutrikimais sergančių vyresnio amžiaus žmonių kognityvines funkcijas, komunikaciją ir socialinę sąveiką.

Projektas „Gyvenk šiandiena: pažintinių kortelių rinkinys“

2022-10-13
Autorius Tim Deakin (šaltinis: www.museumnext.com/people-with-dementia )

Remiantis naujausiais duomenimis, Jungtinėje Karalystėje gyvena apie 850 000 žmonių, sergančių demencija. Pasauliniu mastu ši sunki liga paveikia daugiau nei 55 milijonus žmonių, o kasmet diagnozuojama beveik 10 milijonų naujų atvejų, kaip rodo naujausi World Health Organisation tyrimai. Tikimasi, kad šis skaičius artimiausiais metais smarkiai išaugs, nes vis daugiau šalių susiduria su senėjančios visuomenės iššūkiais.

Net ir lengviausia demencijos forma gali turėti didelį poveikį kasdieniam gyvenimui, todėl ankstyvas pagalbos paieškos ir prieinamumo užtikrinimas yra ypač svarbus. Nors demencijos išgydyti negalima, terapija ir savipriežiūra išlieka veiksmingos priemonės būklei valdyti ir savarankiškumui palaikyti. Pastaraisiais metais sparčiai didėja supratimas apie socialinių receptų (social prescribing) naudą kartu su tradicine medicinine priežiūra.

2025-01-21
Manuel Charr (šaltinis: www.museumnext.com/loneliness-and-social-isolation )

Pastaraisiais metais vienatvės problema vis dažniau aptariama žiniasklaidoje. Vis daugiau žmonių jaučiasi izoliuoti ir vieniši. Iš tiesų, naujausi tyrimai rodo, kad vienas iš penkių amerikiečių dažnai arba nuolat jaučiasi vienišas ar socialiai izoliuotas. Žmogus yra sociali būtybė. Ilgalaikė vienatvė gali turėti daug neigiamų pasekmių ir netgi yra vadinama „tyliuoju žudiku“. Ši problema gali paveikti bet kurį žmogų, bet kokiame amžiuje, nors vyresnio amžiaus žmonės kartais patiria didesnę riziką.

Tyrimai rodo, kad socialinė izoliacija daro didelę įtaką fizinei sveikatai. Viename tyrime nustatyta, kad vienatvės poveikis organizmui gali būti panašus į 15 cigarečių rūkymą per dieną. Socialinė izoliacija taip pat veikia psichikos sveikatą. Vienatvė gali padidinti depresijos riziką, o vieniši žmonės turi 64 % didesnę tikimybę susirgti klinikine demencija. Todėl prasmingų ryšių su kitais žmonėmis kūrimas yra gyvybiškai svarbus. Teigiamos socialinės sąveikos yra svarbi sveikatos ir gerovės dalis.

2026-01-08
Lisa Hester (šaltinis: www.artsandhealth.ie/reflections-on-reflecting )

„Supratau, kiek daug mano mąstymo liko neapmąstyta. Dažnai pereidavau per patirtis dar nesupratusi, ko jos galėtų mane išmokyti.“

Lisa Hester yra vizualioji menininkė ir akademikė, besidominti tuo, kaip žaidimas ir simbolinė kalba gali sukurti erdvę gerovei ir emocinei saviraiškai bendruomenės bei globos kontekstuose. Šiuo metu ji plėtoja meninę praktiką dirbdama su vyresnio amžiaus žmonėmis gyvenamosiose globos įstaigose ir dėsto programoje MA Art, Psyche and the Creative Imagination TUS Limeriko meno ir dizaino mokykloje.

2026-03-05

Helen Keenan (šaltinis: www.artsandhealth.ie/health-practice-a-poetic-reflection )

Helen Keenan bendradarbiauja su Esker Lodge gyventojais projekte Life After Loss: Moving Forward with Grief, 2024.

Šaltinis: https://www.moma.org/museums_artmaking

Meno kūrimo programos

Meno kūrimo programose galima naudoti labai įvairias medijas, medžiagas, technikas ir metodus. Projektai priklausys nuo edukatoriaus interesų ir kompetencijų, taip pat nuo dalyvių interesų bei gebėjimų. Šioje gido dalyje pateikiamos bendros meno kūrimo programų planavimo ir įgyvendinimo gairės tiek muziejuje, tiek dirbant kitose vietose. Pavyzdinius projektus pagal konkrečias temas rasite Art Modules skyriuje.

Šiame gide išsamiai aprašoma, kaip sukurti muziejaus programą žmonėms, sergantiems Alzheimerio liga, ir jų globėjams. Edukacinės programos yra muziejaus viešosios misijos pagrindas ir suteikia galimybę pažinti meno kūrinius bei kultūros istoriją. Muziejaus pasiūla turėtų būti skirta visoms auditorijoms, įskaitant asmenis, turinčius pažintinių sutrikimų. Programa turėtų būti orientuota į dalyvių gebėjimus, siekiant sukurti priimančią ir įtraukiančią aplinką, kurioje liga netaptų pagrindiniu akcentu.

Programos kūrimas
Programos tikslai
Labai svarbu nuo pat pradžių aiškiai suvokti, kodėl norite kurti programą žmonėms, sergantiems Alzheimerio liga, ir ko tikitės pasiekti. Apsvarstykite šiuos klausimus:

Kokie yra jūsų tikslai?
Ką laikytumėte sėkminga programa?
Kas yra jūsų tikslinė auditorija — žmonės, sergantys Alzheimerio liga, gyvenantys savo namuose, ar gyvenantys globos ir slaugos įstaigose, ar abi šios grupės? O kaip dėl globėjų?
Kokį poveikį jūsų programa turės jūsų muziejui? Bendruomenei?
Kaip galite panaudoti tai, ką išmoksite dirbdami su šia auditorija, siekdami tobulinti kitas edukacines programas?

Šaltinis www.moma.org/families_sample

Išvykos į meno muziejus

Savarankiški vizitai ir programos

Šaltinis www.moma.org

Menas namuose

Įsitraukimas į meną namuose taip pat gali būti praturtinanti ir prasminga patirtis. Kadangi ši patirtis vyksta tarp globėjo ir demencija sergančio žmogaus, yra daug galimybių lanksčiai pritaikyti šiame skyriuje pateiktus principus ir veiklas. Kadangi jus sieja artimas ryšys su žmogumi, su kuriuo dalysitės šiomis patirtimis, drąsiai keiskite gaires taip, kad jos geriausiai atitiktų jūsų abiejų psichologinius, emocinius ir intelektinius poreikius.

Apsilankymai meno muziejuose ir galerijose gali būti turtinga ir prasminga patirtis. Originalių meno kūrinių stebėjimas ramiose, apmąstymams tinkamose erdvėse, kuriose galima ir socialiai bendrauti, gali būti naudingas visiems dalyvaujantiems ir suteikti galimybę savirefleksijai bei saviraiškai. Yra daug būdų lankytis muziejuje ar galerijoje, ir į šią patirtį galima įtraukti įvairius žmones.

Savarankiški vizitai ir programos

Šeimos apsilankymai muziejuose ir galerijose
Kelionė į muziejų ar galeriją dviese arba su šeima ir draugais gali būti patogi ir labai vertinga patirtis. Tokie apsilankymai gali būti itin praturtinantys ir suteikti visiems dalyvaujantiems atpalaiduojančią pertrauką. Juos lengva planuoti ir pritaikyti prie įvairių asmeninių tvarkaraščių bei poreikių. Taip pat galite apsvarstyti galimybę suburti neformalią šeimų grupę, susiduriančią su atminties praradimo iššūkiais, ir kartu lankytis muziejuose. Tokias šeimas galima sutikti priežiūros organizacijose, paramos grupėse ar kitose panašiose aplinkose.

Šis vadovas skirtas programų organizavimui tiek už įstaigos ribų (muziejuose ar meno galerijose), tiek pačioje jūsų įstaigoje. Programos jūsų įstaigoje gali suteikti dalyviams džiaugsmo ir pasididžiavimo. Jos taip pat leidžia visiems saugioje ir pažįstamoje aplinkoje bendrauti su menu ir gali sudaryti galimybę dalyvauti daugiau žmonių, nes kai kurie asmenys fiziškai negali vykti į išvykas. Vizitai į muziejus taip pat gali suteikti intelektinį stimuliavimą. Toliau pateikiama trumpa apžvalga aspektų, kuriuos reikėtų apsvarstyti planuojant kelionę į muziejų.